šviesti

šviẽsti, šviẽčia (šviẽta), šviẽtė 1. intr. H, R, R244,304, MŽ, N, KBII154, K, Sut, M, L, LL243, BŽ506, DŽ skleisti (spinduliuoti ar atspindėti) šviesą, veikti kaip šviesos (spindulių) šaltiniui: Saulė pateka i šviẽčia Vdk. Vakar saulė gražiai švietė, o šiandien, žiūrėk, visą dieną lyja J.Jabl. Ma[no] bus visi vaikeliai gražūs: kaktoj saulelė šviẽs, o pakaušy mėnelis žibins (ps.) Dv. Ir saulė nebešviečia skaisčiai, ir pavasaris nebe tokis, kaip būdavo V.Krėv. Saulė šviečianti OsG133. O veidas Jo buvo kaipo saulė šviečia galybėj savo Ch¹Apr1,16. Kad nèšviečia dievaitis, tada sėja [linus] Pls. Mėnulis šviečia kaip švietęs, ir šuo liūdnai kieme kaukia LzP. Šviečia žvaigždės nuo dangaus KlvD93. Kol šviẽtė (iki sutemų), dirbau NmŽ. Kaipo nes žaibas išeit[a] nuog užtekėjimo saulės (rytų) ir šviečia iki nusileidimui (vakarų) Ch¹Mt24,27. Inkiša balaną geležinėn skylutėn, ir šviẽčia balana Antr. Lajaus kokian griežtin suleidi, ir šviẽčia užudegtas Šmn. Juozapo tai visada žiburys šviẽtė Skp. Keturius knatus ka uždedi, gerai šviẽtė Štk. Elektros ugnė mažutė, ale šviẽčia smarkiai Ker. Kai vilko akis šviẽčia matociklas Ktk. Tik šviẽta, tik šviẽta tokios šviesios ugnys, tokios kaip kulkos, tokios šviesios Klk. Tankiai liuob žmonys matys švieseles šviẽtant kur norint palaukė[je] a pakrūmė[je] Žr. Abrozdas švietęs par pusę adynos ir užgesęs M.Valanč. Šviečiamosios dujos Rtr, PolŽ63. Šviečiamóji bomba NdŽ. Šviečiamàsis stiprumas NdŽ. Užudegė senelis tokią lemputę, o ji šviečia kaip čigono dantis Ppl. Kiek čia švieta ta jūsų žvakė – kaip balandžio subinė[je] žirnis Šts. Šviẽčia kaip kempinė plyšy Ukm. | prk.: Kad šviečia Amžina Ugnis širdyj, tad akys gali ir apsižvalgyti Vd. Taip giedra ir linksma! Tiek šviečia vilties! Mair. ^ Saulė visiem lygiai šviečia LTR(Km). Ne dėl tavęs vieno saulutė šviečia LTR(Trg). Ir saulė sa[vo] krašto geriau šviẽčia Pls. Mėnuo švieta, bet nešildo VP29. Ar šuva loja in mėnesį žiūrėdamas, ar ne, anas vis tiek šviẽčia Užp. Auksinis obuolėlis pro langą šviečia (saulė) LTR. | refl. DŽ¹, NdŽ, KŽ: Kur piningai pakavoti, ten ugnis lipa lauko i šviẽtas Krš. | prk.: Jame (žodyje) žyvatas buvo ir tas žyvatas buvo šviesybė žmonių, ir ta šviesybė švietėse tamsybėsa ir tamsybės neapėmė [jos] VlnE12. 2. intr., tr. Sut, M, L, LL134, Rtr, BŽ506 šviesos šaltiniui veikti į ką spinduliais, teikti kam šviesumo, daryti, kad kam būtų šviesu, žibinti: Ot bijojom, regis, ir saulė į mus nèšvietė LKKIX221(Dv). Mun visur šviẽta saulelė, visur kvepa medeliai, visokie augumynai Sd. Saulė kap šviẽčia, tai balta [būna drobė] Nmč. Neverk, sūnaitėli, neliek ašarėlių, šviečia šviesi saulutėlė ir dėl kareivėlių LTR(Rk). Kas tėvynę mylės, tam saulelė gražiai šviẽs Pls. Saulė šviẽtė į kambarį NdŽ. Į akis švietė vėlyvo rudens saulė rš. Tu švieti visą naktį, švieti laukus ir miškus, ar nematei skrendant balto balandžio? J.Balč. Šviesk, mėnesėli, į sraunų upelį, mažu pamatysiu kur per jį lieptelį LTR(VšR). Katrą vaiką mėnulis šviẽčia per langą, tas nakčia vaikščioja Pun. | Ir jiems ta žvaigždė švies iš tolo skaisti Mair. ^ Ko saulė nešviečia? (šešėlio) Pn. ║ teikti šviesą kuriam reikalui, žibinti: Anie žvejodavo, o mes šviesdavom [degančiais šiaudais] Skdv. Suriša kūlelius ir šviẽčia iš užpakalio, ir baigiam raut [linus] Kri. Toje krosnelėje kūrenosi ugnis ir švietė klojimą M.Katk. Ne vienas kunigaikštis drebėjo, užgirdęs jo ragą, ne vienas Raivedys švietė gaisrais akysna V.Krėv. Darželį šokdavom. Vienas balana šviẽčia, kiti šoka Antr. Nebuvo lempų; iš medžio dirbo [skalas]: vienas skaldydavo, kitas šviẽsdavo LKT112(Kdl). Ir nešvies daugiaus tavimpi šviesė žvakės Ch¹Apr18,23. Mes tau suverpsim ir išausim, tik šviesk LTR(Krž). Šviesk man su žiburiu taip, kaip aš tau šviečiau J. Ale šviẽta anam, kad akys bijo Yl. Šviẽsti kam į veidą NdŽ. Naktį kelią mums švietė vilkai akimis S.Nėr. Tiktai šviesa iš krautuvių langų, išpuoštų eglaitėmis, raudonai švietė praeivių veidus J.Jabl. Nešviẽsk, ne saulė (iron. neužstok šviesos)! Ds. ^ Kas kitam kelią šviečia, tas ir pats gerai mato LTR(Trg). Siuvėjai adata šviečia, o mezgėjai prūtkai šviečia DS357(Vlk). | refl. NdŽ: Anais sunkiais laikais žmonės balanom šviẽtėsi, žvakes retai kada žibino Sml. ║ intr. prk. teikti, skleisti laimės, gėrio ir pan. šviesą: Kas nori šviesti kitiems, tas pats turi būti šviesus rš. Norėtum brangią išvysti pilį, kur garsūs amžiai užmigę tyli, kai Vilnius buvo mums kaip akis, kai švietė jis Lietuvai, mūsų tėvynei Mair. Kad tik vaikeliui dvasia šventa šviestų, o su pinigais bėdos nebus A.Vien. Tu privalai eiti pasirinktu keliu ir neišleisti iš akių šviečiančio idealo rš. Šviẽčiantis pavyzdys NdŽ. Tu man pati kaip giedrio[je] dieno[je] saulutė švieti LTR(Lnkv). Idant visiems šviestų ir žibėtų, kaip saulė žiba SPII136. Jei kuo ir šviečiam – tai gerais darbais J.Marcin. Čia būdamas visiems švietė paveizdu savo M.Valanč. Jūs šviesite jiems dorybių ir kilnaus gyvenimo pavyzdžiu rš. 3. refl. L, Rtr, DŽ, NdŽ giedrytis: Jau šviẽčias, ale da lyja Žl. Dabar vėl kaip ir šviẽčias, plonyn kaip ir eina debesai Dkk. Ir nesišviẽčia oras Ėr. Baigia jau nulytie, skystėja, šviẽčias dangus Skp. Jau iš vakarų šviẽčiasi, gal nustos liję Ig. Pryš vakarą i vėl pradėjo šviẽsties Lkv. Šviẽtas, nebreik lietsargio, neneškias – kebelis Krš. Teip buvo besìšvietanti, i vėl apsiniaukė Slnt. 4. refl. Trgn, Dglš, Lp švisti, aũšti: Tai naktį kulia, rýto jau šviẽčias – eina namo Ml. Jau šviẽčiasi (orig. sviẽsiasi), reikia keltis pečių kūrent LzŽ. Stvėrė viedma peilį, nuraižė visom dukterim galvas, tik šviečiantis apdabo[jo], ką dukterys papjaustyta (ps.) Ml. 5. tr. fot. veikti šviesa darant nuotrauką, eksponuoti: Neužtektinai šviẽstas KŽ. 6. tr. DŽ¹ tirti spinduliais (ppr. rentgenu): Dabar, kai gulėjau ligoninė[je], tai šviẽtė ma[n] galvą Stak. Čia išleidžia iš ligoninės, čia ir vėl tempia šviẽst Slm. Metai laiko – vėl liepia daktaras šviẽst Psn. | refl.: Ko sveikas žmogus eis šviẽstis?! Klt. Šviẽtas, eina par daktarus Krš. 7. intr. leisti kiaurai šviesą, būti permatomam, išretėjusiam, išskidusiam, kiauram: Kelnių užpakalis šviẽčia Mrj. Kiauros kelnės – šviẽčia iš tolo Dbk. Žiūrėk, bačka [perdžiūvus] – jau šviẽčia kraštai Ob. Te tik viršų naują uždėjo, o apačia šviẽčia Slm. Visa pirkios pelėpė šviẽčia Dglš. Jau seniai reikia naujo stogo – visas šviẽčia Sb. | prk.: Mūsų to laiko dvasinėje bibliotekoje švietė didelė spraga LTII211. | refl.: I mūs prie kaminui šviẽčias [stogas] Švnč. | Tavimp jau laukas šviẽčiasi (orig. sviẽsiasi) (jau matyti plikė) LzŽ. ║ būti pro ką matomam, kam šviesiam ryškėti pro ką: Antai pro šakas ir palaukė šviečia V.Bub. Jurgiui iš po švarko švietė languoti marškiniai K.Saj. Kiek čia teįdėjau – da dugnys šviẽčia Pnm. | refl.: Anapus upės tamsavo parkas ir pro medžius švietėsi dvaro rūmai rš. Kokios čia pančekos – blauzdos šviẽčias JnšM. 8. intr. Vlkv, Upn, Bgs, Pš, Krns, Ob, Aln, Pls, Šts, Kv pajėgti matyti, regėti (apie akis): Į senatvę akys nešviẽčia VšR. Meñka šviẽčia mano akes Drsk. Ma[no] akys nèšviečia gerai Btrm. Senam žmoguo ir akys nebèšviečia Rod. Protas da veikia, akys nebešviẽčia Kdn. | Ne tep šviẽčia [akiniai], kap prigimtos akys Krn. ^ Nevienodai šviẽčia akys (kiekvienas savaip supranta, kitaip elgiasi) Plv. | refl.: Bet kiek šviẽčias, ir Dievui dėkui! Švnč. ║ matyti: Tik ir akims bèšvieta mažai Yl. 9. intr. ppr. impers. DŽ¹, NdŽ prk. rodytis, atrodyti: Ką padarysi, kad žmogu teip šviẽčia Mžš. Mum regis teip, o jam gal kiteip šviẽčia Ds. Kaip jiem galvo[je] šviẽčia – kaip jie gyvens darbo nenorėdami! Kž. Kaip jam galvoj šviẽtė, tai teip anas ir padarė Užp. | Jam teip protas šviẽčia [i](taip jam rodosi, toks jo supratimas) Rmš. | refl.: Man tai šitaipos šviẽčias, motin Kp. Jom šviẽčias, kad teip bus gerai Sb. 10. tr. M.Valanč mokyti, ugdyti, prusinti: Jis mokyklą turėjo, vaikus šviẽtė Gsč. Jis greitai pastebėjo Stepono pranašumą, tad noromis jį švietė ir davinėjo kai ką pasiskaityti V.Myk-Put. Politiškai šviẽsti mases NdŽ. Šviẽsti žmonių protą KŽ. Liaudies šviečiamàsis darbas DŽ¹. Pažangioji šviečiamojo amžiaus mintis subrandino kovą su feodaliniu absoliutizmu rš. Šviečiamóji literatūra DŽ¹. | refl. NdŽ, KŽ: Dabar žmonės šviẽčiasi LKT286(Čb). Šviẽskis, bene prasišviesi akis sau J. Vaikai skaitė ir švietės, nes vienas knygos čiupinėjimas jau plečia žmogaus akiratį Vaižg. 11. intr. SD74, R179, MŽ237, N, Sut, I, M, Rtr būti ryškiai matomam, kam šviesiam, spalvingam, spindinčiam, švytinčiam: Sergėjai kaipo vy[z]dį, akėje šviečiantį srš. Jau dantys nešviẽčia Jrb. Jam žandeliai raudoni iš tolo šviẽčia Krs. Iš po snieguotos kiškio kailio kepurės švietė jaunas, įraudęs veidas rš. Šviečia skarelė balta, šilkinė LTR(Trak). Toks margas megztinis, šviẽčia visom spalvom KzR. Tavo velėti rūbai tai jau iš tolo šviẽsdavo Sdk. Su naująja suknele ji iš tolo šviẽčia Mrj. Į septintus metus šviẽta tie piningai užkastiejai Pvn. Težvingauj žirgelis po žalią lanką, tešviečia žiedelis ant baltų rankų KlpD84. Jo parėdai auksu švietė Tat. Purpuru šviečią̃s NdŽ. Vaisiai soduose tarpo, teip ir obuoliai ant medelio puikiai švietė Tat. Prieklėtis, net akmuo pasistoti švietė baltumu Vaižg. O ten aukštai, palėpėje, langelis mažas šviečia J.Marcin. Baltomis langinėmis švietė kaimo gyventojų namai rš. Kiemas išpiltas žvyru, viskas išblizgyta, gražu – šviẽčia iš tolo Jrb. Išsiprausęs, išsipucavojęs pirty, šviẽčia šviẽčia! Sug. Akys šviečia kai perkūno rš. Tokių kirmėlaičių miške, nueini par mišką – šviẽčia kaip ir blizgutis Kz. Žalias toks kirminelis, i šviẽta teip naktį, kaip koki žvakė šviẽta Plt. Stintos i į tamsą šviẽta Rsn. Ten jis liepė apvilkti ją brangiais drabužiais, ir ji švietė kaip giedra diena J.Balč. Rūtų raselė taip gražiai šviečia kaip sidabrėlis RD24. Šviečia grikių lopinėlis lyg paklodė pagiry J.Marcin. ^ Bado iltys šviẽtė pavasarį (buvo striuka su maistu) Rs. Ką ten su juo beprasidedi – jam jau pakaušy mėnuo šviečia (praplikęs) KlK17,79(Jnš). Nors pakaušis šviečia, bet da nosį riečia LTR(Ds). | tr.: Tai gražus namas – visą ūlyčią šviẽčia! Klt. Oi kap aš ejau per didį dvarą, man vainikėliai dvarelį švietė (d.) Smn. O ši trečia žolelė švietė visą darželį (d.) Škn. Padirbo mūro bažnyčią ir klioštorių ant dvejų trobų, kurs ir lig šiolei tebešvieta Raseinių miestą M.Valanč. ^ Jauną šviẽta zūbai, o seną – rūbai Lkv. | refl. Rtr: Balose žiūkeliai (vabalėliai) šviẽčias, ir regėt naktį Aps. Ne piningai degė, bet šukės švietės Šts. Žmonys kalba, kad kas šimtą metą piningai švietas, išleisdami mėleną šviesą Prk. Kur auksiniai piningai žemėj švietas, yra geltona liepsnelė, o kur sidabriniai, tai baltai melsva Brs. Tos kaukės (klumpės) gražios, nudažytos, auksinės raidės čia tokios sau išspaustos šviẽtas Krž. Lakuoti batai švietėsi saulės spinduliuose rš. Labai šviẽtės arklių [pakinktų] papuošimas, kap saulelė Mrp. ║ Rtr mirgėti, švysčioti, blykčioti: Vaikai neatsigręždami nukurnėjo, tik padai švietė rš. 12. tr. atspindėti: Kad nublizginta – net veidą šviẽčia Ds. 13. intr. NdŽ prk. išreikšti kokį šviesų jausmą, nusiteikimą (ppr. apie akis, veidą); būti matomam (ppr. veide) kokio šviesaus jausmo pasireiškimui: Jo akys, jausmo pilnos, švietė džiaugsmu neapsakomu J.Bil. Veidai švietė dangiškąja gražybe, o iš viso stuomens plaukė angelo saldybė V.Krėv. Ant (iš) veido šviẽčia žmogaus širdis KI29. Antai šviẽta kaip jaunas mėnulis Akm. ║ tr. šviesiam jausmui, nusiteikimui veikti veido išraišką, daryti jį giedrą, švytintį: Jo veidą švietė džiugus jaunatviškas pagyvėjimas rš. ║ refl. darytis giedram, švytinčiam: Šviečias, grožėja drauge su saule ir Sauliaus veidas Vaižg. 14. (ž.) tr. puošti: Dukteres šviẽta – eina tratėdamos Krš. | refl. DŽ, DūnŽ, Trk, Tv, Trš: Ana švietas eidama į veseliją J. Panos kad šviẽtas, kad pustos, baimės! Užv. Kur eisi, kad taip švietýs? Vkš. Pryš ką tu čia švietýs?! Eig. 15. refl. prk. būti, laikytis, gyvuoti: Ilgai nešviẽsys ir miestalė[je] – suras tavi ir ten Ggr. 16. intr. GK1940,72, DŽ, NdŽ būti kortų švietalui, rinkti švietalą: Kas šviẽtė? – Giliai Ss. 17. (ž.) tr. I, DŽ, NdŽ, KŽ, Rdn, Kv šveisti, trinti, blizginti: Šviẽsk peilius J. Šviẽta aulinius batus, apsiavė, eis ir ans kartu Trk. Aš su šepečiu šviẽsu KlvrŽ. Šviẽta katelus – viskas blizgės! Krš. Numus gerbė, beje: suolus, staktas, palanges, duris iš vidaus ir lauko, kaip sakiau, švietė S.Dauk. Petronė murzina, purvina, pasikaišiusi, atsiraičiusi bešviečianti virtuvės grindis Žem. Ir kačei jį švieti kaip zarkolą, tačiau rūdys laiko BBSir12,11. Aukso žiedą šviečiau D92. ^ Sūrimas, rūgštimas širdį švieta, balta duona gelžį laužo Plt. Vyriškas i katilas yr šviẽtamas – turi veizėti Jdr.

šviestinaĩ adv. I. | refl. NdŽ: O dė[l] ko ana čia pradėjo teip šviẽsties? KlvrŽ.

18. (ž.) tr., intr. mušti: Jug tave jau švietė su šluotos abum galum! Plng. ║ intr. smogti, tvoti: Šviẽsti kam basliu į galvą KŽ. 19. (ž.) intr. NdŽ smarkiai, daug valgyti, ėsti: Tik švietù, ka pilvas trata Tl. 20. (ž.) intr. NdŽ smarkiai eiti, bėgti, važiuoti, lėkti.

◊ akìs šviẽsti teikti džiaugsmą, paguodą: Tėvelis mus ramino, tėvelis mus mokino, ba mūs akeles švietė. Kai šviesi žvaigždelė tamsioj naktelėj, tai mūs tėvelis mūs didy vargely (rd.) Mrs.

su smaginiaĩs šviẽsti šaipytis: Jaunai negražu buvo su smaginiais šviesti ir valgyti M.Valanč.

su žvakè šviẽsti stebėti ką bloga slapčia darant: Sakykime, ar kas kuomet šviečia su žvake tokiems darbams Žem.

\ šviesti; apšviesti; atšviesti; įšviesti; iššviesti; nušviesti; pašviesti; peršviesti; prašviesti; prišviesti; razsišviesti; sušviesti; užšviesti